Dar prieš trejus metus su didžiuliu džiugesiu Kazlų Rūdos savivaldybę buvo apskriejusi žinia, kad mūsų krašto krepšininkė Gabrielė Sederevičiūtė, atstovavusi šalies U-16 merginų rinktinei, Europos čempionate tapo vicečempione. Rodėsi, Kazlų Rūdos krašte, Ąžuolų Būdoje gyvenanti krepšininkė, mūsų savivaldybės sporto istorijoje paliko ryškiausią pėdsaką. Praėjo trys metai ir bingo! Lietuvos U-18 merginų čempionate iškovotas auksas! Juo pasidabino ir šalies rinktinės gretose vėl rungtyniavusi Gabrielė! Susipažinkite! Jūsų dėmesiui, perspektyvios, jaunos krepšininkės G.Sederevičiūtės mintys apie iškovotus pasiekimus, jos treniruočių kelią didžiojo tikslo link ir artimiausius planus:
– Ką reiškia šis apdovanojimas Jums..? Kuris medalis „brangesnis“ – šis, ar pirmasis, iškovotas prieš pora metų taipogi Europos čempionate? Kodėl?
– Šis medalis yra mano visų sezonų darbo vaisius, taip pat paskata nesustoti, o dirbti ir siekti dar daugiau. Neišskirčiau, kuris medalis man yra brangesnis, nes jie abu reiškia neapsakomai daug. Šių pasiekimų dėka perrašėme ir papildėme istoriją.
– Kaip manote, ko reikia komandiniame sporte tokiems rezultatams pasiekti..? Talento, darbo, ar kita…? Koks Jūsų komandos sėkmės receptas…?
– Tokiems rezultatams pasiekti tikrai reikia talento, daug ir sunkaus darbo, taip pat svarbus aspektas yra ir tikėjimas, pasitikėjimas komandos draugėmis. Mūsų komandos sėkmės receptas buvo tikėjimas nuo pat pradžių, kad mes galime laimėti šį čempionatą. Pirmas pralaimėjimas buvo ,,rimtas spyris į užpakalį’’, todėl pradėjome žaisti ir kovoti kaip komanda, pasitikėjome viena kita ir atėjo norimi rezultatai.
– Kas paliko didžiausią įspūdį šiame krepšinio čempionate, įskaitant ir jį, ir Europos krepšinio U-18 merginų čempionato užkulisius?
– Didžiausią įspūdį paliko sirgalių palaikymas. Džiugu, jog žmonės po visų karantinų apribojimų yra ,,ištroškę’’ krepšinio ir noriai vyksta palaikyti savo šalies komandų į tokius čempionatus kaip šis.
– Gal galite plačiau papasakoti apie rengimąsi šiam čempionatui? Kokie buvo lūkesčiai? Kuo skyrėsi pasirengimas lyginant su visu jo ciklu prieš pora metų? Kuris iš jų buvo sunkesnis? Ar nesikeitė komandos treneriai, jos sudėtis?
– Ruošimąsi čempionatui pradėjome nuo fizinio rengimo treniruočių, tuomet perėjome prie žaidybinių, komandinių dalykų. Per pasiruošimo etapą turėjome draugiškų rungtynių su Ukrainos ir Latvijos rinktinėmis – pavyko pasiekti pergales, taip pat dalyvavome draugiškame turnyre Prancūzijoje (Nicoje), kuriame užėmėme 2 vietą. Lūkesčius kėlėme pačius aukščiausius, žinojome dėl ko vykstame ir dėl ko vasarą tiek laiko ruošėmės. Ankstesniais metais daug greičiau perėjome prie komandinių dalykų, taktikų. Šiais metais turėjome laiko ,,įsivažiuoti’’, taip pat padėjo draugiškų varžybų skaičius, nes turėjome laiko ištaisyti daromas klaidas, pakeisti tam tikrus dalykus.. Negalėčiau pasakyti, kuris iš pasirengimo ciklų šis ar prieš porą metų buvo sunkesnis, nes abeji buvo nelengvi, bet svarbiausia, jog tai atsipirko geru rezultatu. Kalbant apie komandos branduolį, pasikeitė trenerio asistentas ir komandos kineziterapeutė. Komandoje buvome septynios nuo 2019 m. Europos čempionato, tad sulaukėme naujų penkių žaidėjų.
– Kaip manote, kokios stipriosios Jūsų kaip krepšininkės pusės? Ką norėtųsi daugiausia patobulinti…?
– Mano manymu į šį klausimą geriau atsakytų treneris, nes jis iš šalies viską mato daug geriau. Tačiau mano nuomone, viena iš stipresnių mano pusių yra darbas gynyboje. O daugiausia norėtųsi patobulinti metimo techniką, situacijų skaitymą.
– Kaip pradėjote žaisti krepšinį? Kas paskatino tai daryti?
– Viskas prasidėjo nuo to, jog atsirado noras ir stiprus susidomėjimas šia sporto šaka. Dažnai stebėdavau kaip brolis žaidžia ir treniruojasi, tad vėliau bandydavau jį atkartoti, turbūt jis ir padarė didžiausią įtaką mano pasirinkimui. Džiaugiuosi, jog tėtis surado trenerį, pas kurį galėjau pradėti savo sportininkės karjerą, o mama nepabūgo nuvežti į pirmąją treniruotę.
– Kokie artimiausi su krepšiniu ir ne tik su juo susiję planai…?
– Artimiausi planai grįžti į klubą, tęsti darbą ir ruoštis naujam ateinančiam sezonui, taip pat pabaigti mokyklą ir aukštais balais išlaikyti egzaminus.
– Ar turite kokią moterų svajonių komandą, kurioje rungtyniautumėte net nedvejodama? Kokia ji būtų?
– Nedvejodama rungtyniaučiau Lietuvos moterų rinktinėje.
– Ar teko per sportinę karjerą susidurti su akimirkomis, kuomet norėjosi mesti krepšinį? Kaip su tuo tvarkėtės ir su kokias didžiausiais iššūkiais esate susidūrusi apskritai kaupiamoje krepšinio patirtyje?
– Per savo sportinę karjerą tikrai turėjau tokių nuosmukių, kurių metu kildavo mintys mesti, bandyti kitą sporto šaką, tačiau pagalvodavau apie visas patirtas emocijas, sukurtas draugystes, naujas pažintis, savo augimą ne tik kaip žaidėjos, bet ir kaip asmenybės, patirtas pergales ir pralaimėjimus. Visa tai turėjo tęstis ir džiaugiuosi, kad vis dar tęsiasi.. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo išvykti į didmiestį – Vilnių ir ten tęsti savo tobulėjimą. Pirmi metai buvo itin sunkūs tiek emociškai, tiek psichologiškai, viskas nauja, nematyta, tačiau einant laikui pripratau, susigyvenau ir manau, jog šis išvykimas buvo vienas geresnių mano priimtų sprendimų.
– Koks Jūsų hobis, pomėgiai, laisvalaikis…?
– Be krepšinio mėgstu laiką leisti su draugais ir šeima, aplankyti naujas vietas, keliauti.
– Kam esate dėkinga už tai, kuo esate šiandien…?
– Labiausiai esu dėkinga tėvams ir broliui, kurie, kad ir kas benutikdavo, visada mane labai palaikė ir ragino nesustoti. Taip pat pirmajam treneriui – Stasiui Žaliabarščiui, kuris priėmė ir ,,užaugino kaip dukrą.“
– Ir pabaigai, ko palinkėtumėte merginoms, pradėjusioms mokytis krepšinio?
– Jaunoms merginoms palinkėčiau nesitikėti, kad rezultatas ateis nieko nedarant. Nebijoti klysti, visuomet klausti, jei kažkas yra neaišku, nes tik taip gebėsite augti kaip žaidėjos.
